Meras Rimantas Klipčius: gyventojų padėkos ir nesuvaidintas nuoširdumas – geriausias stimulas nuveikti daugiau

Kadenciją įpusėjęs Švenčionių rajono savivaldybės meras Rimantas Klipčius į pastarųjų dvejų metų savo veiklą nelinkęs žiūrėti pro rožinius akinius. Kalbėdamas apie strateginius savivaldybės projektus ir kasdienes problemas, jau atliktus darbus bei tai, kas dar priešakyje, rajono vadovas dažniau akcentuoja laukiančius iššūkius. Tačiau jauniausias savivaldybės vadovas Lietuvoje prisipažįsta, kad malonūs kraštiečių žodžiai – geriausias stimulas dėliojant naują savivaldybės darbų planą.

– Gerbiamas mere, praėjusią savaitę pateikėte savo ir tarybos 2016 metų veiklos ataskaitą. Tad pažvelkime atgal – kokie didžiausi iššūkiai antraisiais kadencijos metais kilo Jums ir kitiems savivaldybės vadovams?
– Iššūkių būta dvejopų: tiesiogiai susijusių su valdymu bei administravimu ir politinių.
Kalbant apie pirmuosius, rajono vadovybė praėjusiais metais daug laiko ir jėgų atidavė europinių projektų planavimui ir parengiamiesiems darbams. Pagalius į ratus kaišiojo gana sunkiai įsibėgėjantis ministerijų, nustatančių savivaldybėms taisykles, darbas. Tos taisyklės, vadinamieji finansavimo sąlygų aprašai, sistemingai vėlavo ir tebevėluoja, kai kurios ministerijos ir šiandien nėra jų išleidusios. Mes, savivaldybė, suplanavome veiklas, atlikome daug namų darbų, o sulaukę aprašų pamatėme, kad teks prisitaikyti prie kitokių nei tikėtasi biurokratinių taisyklių, koreguoti planus. Tai atėmė daug brangaus laiko.
Kalbant apie politinius niuansus, iššūkiu tapo praėjusiais metais koalicijos viduje prasidėjusios intrigos. Jos trukdė susikoncentruoti, nori nenori teko galvoti apie pašalinius dalykus. Gaila, kad dėl šių intrigų į šalį buvo atidėti keli rajonui reikšmingi sprendimai arba taryboje buvo balsuota prieš juos.

– Minite, kad įsibėgėja 2014-2020 m. ES struktūrinės paramos laikotarpis. Kaip girdėjome Jūsų ataskaitoje, savivaldybė įgyvendins net 23 skirtingus europinius projektus. Kuriuos iš šių projektų vertinate kaip sėkmingus ir gerai išdirbtus, o kur dar trūksta spartos?
– Pačioje savivaldybėje problemų per daug nematau – administracija neblogai susidoroja su jai keliamomis užduotimis.
Problema, kaip jau sakiau, yra centrinės valdžios delsimas, ilgos biurokratinės procedūros. Statistika iškalbinga: šių metų sausį Vilniaus regione (įskaitant ir apskrities rajonus, ir Vilniaus miestą) buvo pasirašyta vos 10 sutarčių europiniams projektams finansuoti, nors 2014-2020 m. laikotarpis jau įpusėjęs. Šiame kontekste galime džiaugtis, kad Švenčionių rajono savivaldybės administracija jau yra pasirašiusi tris finansavimo sutartis: Švenčionių Taikos gatvės kvartalo infrastruktūros tvarkymui, daugiabučio namo Pabradėje statyboms (socialinio būsto plėtrai) ir Žeimenos upės pakrantės sutvarkymui Švenčionėliuose. Simboliška – visuose miestuose po projektą, visoms trims dukterims po lygiai (šypsosi).
Tačiau sugrįžkime prie problemos. Biurokratizuotas paraiškų pateikimas ir vertinimas užima mėnesių mėnesius, kartais net metų metus. Pasitaiko, kad projektas nuo idėjos išgryninimo iki jo įgyvendinimo išsitempia net dvejus ar trejus metus. Manau, kad trūksta lankstumo tiek regioniniu lygmeniu, tiek projektus valdančiose agentūrose. Jei pripažįstame, kad 2007-2013 m. europinių projektų vykdymas visoje Lietuvoje vyko nepakankamai efektyviai, tai pripažinkime, kad ir šiame periode trūksta spartos. Ir tai – ne tik Vilniaus regiono problema, o visos šalies realybė.
Neabejoju, kad visus savivaldybės vykdomus projektus visuomenė įvertins kaip naudingus. Juolab, kad daugelis jų yra išties sudėtingi. Štai, pavyzdžiui, miestų daugiabučių kvartaluose reikia suderinti net tris skirtingus projektus, paprastai tariant, prisitaikyti prie trijų skirtingų taisyklių, tai – pakankamai sudėtingas valdymo iššūkis. Būtent kvartalų kompleksinio sutvarkymo, vandentvarkos projektai, namo akimis, yra keliantys daugiausiai iššūkių ir tuo pačiu prioritetiniai. Be abejo, nereikia pamiršti ir kelių.

– Investicijų Švenčionių rajone skatinimas – vienas Jūsų įvardytų prioritetų. Ką iki šiol pavyko nuveikti ir kokius tikslus keliate sau artimiausiems dvejiems metams?
– 2016 m. išties būta teigiamų poslinkių, sėkmingai vyko su investuotojais sudarytų bendradarbiavimo sutarčių įgyvendinimas. Gerų rezultatų pavyko pasiekti bendradarbiaujant su Vyriausybe, išsiderėjome lėšų gatvei Švenčionėlių pramonės parke tiesti, Arnionių gatvei Pabradėje rekonstruoti.
Ateinančiais metais regiu gerą perspektyvą savo sumanymų įgyvendinimui. Dirbame siekdami rajone turėti tarptautinį pasienio perėjimo punktą. Šiandien punktų net trys, bet tarptautinio – nė vieno. Esame „uždaryti“ iš rytų. Sienos atvėrimas tikrai leistų tapti ekonomiškai patrauklesniems.
Nemažai laiko praleidžiame investicijų pritraukimo būdus derindami su Ūkio ir Vidaus reikalų ministerijomis, taip pat tokiomis įstaigomis, kaip „Investuok Lietuvoje“, „Versli Lietuva“. Matome Švenčionių rajono savivaldybę, kaip pilotinių projektų įgyvendintoją, turime nematytų idėjų. Na, o vietiniam verslui ypač svarbu, kad šiemet galų gale atsivers parama verslo iniciatyvų kaimiškosiose vietovėse įgyvendinimui.

– Ar jau esate kalbėjęsis su konkrečiais investuo­tojais?
– Esu kalbėjęsis su nemažai investuotojų. Pirmiausiai su tais, kurie jau dirba mūsų rajone, žino realią jo situaciją ir galimybes, galvoja apie plėtrą. Sutikite, pritraukti verslą iš šalies žymiai sudėtingiau nei padėti plėstis ir kurti naujas darbo vietas tiems, kurie čia jau veikia.
Mums išties svarbi mūsų ekonominė galiūnė UAB „Intersurgical“.  Su ja kalbamės apie tam tikrų Pabradės zonos objektų pardavimą aukcione, jų atgaivinimą, įveiklinimą. Į gamyklą ir jos plėtrą, logistikos centro statybą, orientuota ir Arnionių gatvės rekonstrukcija. Juk be tinkamo privažiavimo nebūtų galimybės statyti logistikos centrą, kurti naujas darbo vietas.
Kalbant apie investicijų pritraukimą į Švenčionėlių pramonės parką, daug laiko skyrėme tiek darbui su centrinės valdžios institucijomis, tiek pokalbiams su investuotojais. Suprantama, kad kol šioje zonoje neatsiras komunikacijos, į plyną lauką niekas neateis. Juk investuotojas eis ten, kur žolė žalesnė, ir aš šiuo atveju tikrai nekalbu apie ilgus metus šioje teritorijoje žaliavusias pievas.
Noriu atkreipti dėmesį, kad investuotojams pakankamai svarbūs žemės klausimai, o čia savivalda šiek tiek bedantė. Žeme disponuoja Nacionalinė žemės tarnyba, daug kas priklauso būtent nuo jos, tad gerų savivaldybės norų dažnai nepakanka.
Mus labai domina įdomūs ir sudėtingi konversijos projektai, apie juos diskutuojame ir su potencialiais investuotojais. Šiuo metu gryniname idėjas, bandysime pasinaudoti europinėmis priemonėmis. Konversija pritaikant kitos paskirties infrastruktūrą verslui galėtų būti nukreipta į tokius skaudulius, kaip Švenčionėlių profesinė mokykla. Tokius objektus įmanoma prikelti kitam gyvenimui.

– Plataus kelių ir gatvių tinklo būklė – ne tik gyventojų, bet ir savivaldybės vadovų galvos skausmas. Kokių priemonių ėmėtės, kad vairuotojai ir pėstieji judėtų saugiau ir patogiau?
– Gyventojai dažnai nežino, kad gatves valdo nebūtinai savivaldybė. Dažnas atvejis, jog gatvės važiuojamoji dalis priklauso regiono keliams, o šaligatvis ir apšvietimas – savivaldybei.  Todėl labai džiaugiuosi rezultatyviu savivaldybės ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos bendradarbiavimu. Bendromis jėgomis Švenčionėliuose sutvarkėme Švenčionių gatvę, eigoje – Pabradės Gaspariškių gatvės remontas, savo eilės laukia Švenčionių Adutiškio gatvės rekonstrukcija, dėl kurios jau pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. Ši gatvė ypač „skauda“ dėl pėsčiųjų: užtenka pažiūrėti į jos apšvietimą – stulpai vidury šaligatvio. O kur dar kreivi šaligatviai.
Praėjusiais metais iš kelių priežiūros ir plėtros programos išspaudėme maksimumą, be to, pritraukėme Vyriausybės rezervo lėšas ir tikslinį finansavimą. Visa tai – susitarimų su aukščiausia šalies valdžia rezultatas.
Labai svarbu, kad taryboje priėmėme sprendimą dėl žvyro karjero įrengimo. Tai – geras sprendimas, kurį turės įgyvendinti UAB „Švenčionių švara“. Šiuo metu vykdomi žvalgybos darbai, aiškinamasi, ar žvyro ištekliai yra pakankami juos išgauti pramoniniu būdu. Mums svarbu, kad savivaldybės valdoma bendrovė, turėdama karjerą, galėtų pasiūlyti konkurencingą žvyruotų kelių priežiūros kainą, todėl už tą pačią sumą galėtume padaryti daugiau. Žvyro išteklių turime nemažai, bet iki šiol jais nebuvo pasinaudota.

– Kaip Švenčionių rajono skaudulį esate įvardijęs prastą švietimo įstaigų pastatų būklę. Net ir naujoji ES finansinė perspektyva nukreipta į mokyklų ir darželių vidaus tvarkymo darbus, nes pagal nutylėjimą išorinis pastatų šiltinimas savivaldybėse jau senokai turėjo būti atliktas. Švenčionių rajonas čia buvo nemaloni išimtis. Kokių sprendimų ėmėtės šiai problemai spręsti?
– Ne paslaptis, kad vienintelė rajono mokykla, atitinkanti šiuolaikinės mokyklos išorės standartą ir bebaigianti tokia tapti ir viduje, yra Švenčionių progimnazija. Kitos mokyklos iki šiol kažkodėl nelaikytos prioritetinėmis.
Teisingai pastebėta, kad šis europinis laikotarpis – tik mokyklų ir darželių vidaus darbams. Ministerija aiškiai pasakė, kad savivaldybės pastatų išorę jau turėjo būti susitvarkiusios ir gauti europinę paramą vidaus darbams galės tik tie, kurie tai jau padarė. Čia buvo kilęs pavojus, kad nė viena Švenčionių rajono mokykla negalės gauti ES lėšų, bus prarasti maždaug 800 tūkst. Eur paramos. To priežastis – nepadaryti namų darbai, kurie turėjo būti atlikti per 25 metus nuo Nepriklausomybės atkūrimo.
Pastatų išorės šiltinimas turi didžiulį potencialą, nes gana greitai atsiperka taupant energiją. Daugelis savivaldybių tai įvertino ir jau anksčiau pasinaudojo ES, valstybės investicijų programos ar savo biudžeto lėšomis, apšiltino fasadus. Mūsų rajonas čia buvo atsilikęs. Todėl džiaugiuosi, kad per šiuos pora metų pavyko susitvarkyti su skolomis, „atlaisvintos rankos“ leido mokyklų ir darželių šiltinimui šiemet skirti dideles biudžeto lėšų sumas. Šiemet „aprengsime“ Švenčionėlių progimnaziją, Pabradės darželį, sutvarkysime Pabradės „Ryto“ gimnazijos antrąją dalį.
Kalbant apie kitas mokyklas, Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos išorės apšiltinimo projektas rudenį bus pateiktas finansavimui pagal visuomeninių pastatų energetinio efektyvumo didinimo programą gauti. Pernai parengėme investicinį projektų, dabar laukiame tik šaukimo finansavimui. 2019 m. ši mokykla minės 100-metį, tad mūsų prioritetas iki jubiliejaus ją sutvarkyti ir iš vidaus, ir išorės. Mokyklos vidaus tvarkymui šiemet pritraukėme net 755 tūkst. Eur valstybės investicijų programos lėšų, tačiau reikia nepamiršti, kad po vieno komplekso stogu telpa dvi mokyklos (čia ir Švenčionių pradinė), tad ir lėšų prireiks nemažai.
Valstybės investicijų programai šiemet teiksime ir Pabradės „Žeimenos“ gimnaziją, o ministerijos finansuojamai mokyklų modernizavimo programai – Pabradės „Ryto“ gimnaziją. Pastarosios programos prioritetas – avarinių situacijų likvidavimas, o būtent tokia ir yra šios gimnazijos aktų salėje. Jos rekonstrukcijai ketiname gauti 80 tūkst. Eur.
Aš dažnai girdžiu kritiką esą mes vykdome senus projektus. Tačiau oponentai nereklamuoja vienareikšmės valstybės pozicijos, kuri yra aiški: kol nebus užbaigti seni objektai, nauji negali būti pradėti. Žaidimo taisyklės yra pasikeitusios, tik užbaigus vienus objektus, galės būti pradėti kiti. Todėl politikai turėtų nespekuliuoti.

– Kaip vertinate arčiausiai gyventojų esančių valstybės tarnautojų – mūsų rajono seniūnų – veiklą?
– Su seniūnais susitinkame dažnai, kartu su administracijos direktoriumi jiems pateikiame ­nemažai užduočių, susijusių su gražesnės ir švaresnės aplinkos kūrimu. Seniūnijos iš esmės gerai tvarkosi tiek su šiomis užduotimis, tiek su gyventojų problemomis. Tačiau nebūna namų be dūmų – daliai seniūnų, kuriems sekasi prasčiau, tenka išsakyti pastabas.
Per pora metų seniūnijose įvyko nemažai personalinių pasikeitimų, nebus taip, kad pasikeitimų nebus ir per likusius du kadencijos metus, nes taisytinų dalykų vis dar yra.

– Kaip vertinate savivaldybės administracijos darbo efektyvumą ir kokybę, kas pasikeitė ir ko dar trūksta?
– Iš patirties žinau, kad kartais viešojo administravimo įstaigų specialistai, kuriems tądien tenka spręsti jau n-tąją problemą, pavargsta ir ima naudoti „biurokratinį bloką“. Tai žmogiška, noro lanksčiai mąstyti dėl įvairių priežasčių kartais pritrūksta ir pas mus.
Tačiau yra daug gerų dalykų. Žmonės dėkoja už specialistų suteiktą pagalbą ir paaiškinimus. Mūsų specialistai yra tikrai kompetentingi, išmano savo darbą ir yra jam atsidavę, dirbdami už biudžetinį atlyginimą, o ne aukso kalnus, kaip daug kam atrodo. Tai būtina vertinti.
Aš asmeniškai matau „vieno langelio“ problemą, jis mūsų savivaldybėje neveikia taip, kaip turėtų veikti. Be to, gyventojai per mažai naudojasi jiems sudarytomis elektroninėmis galimybėmis. Taisytinų dalykų yra, todėl įgyvendinsime ir gyventojų aptarnavimo kokybės gerinimo projektus.
Man, kaip vadovui, visada norisi didesnės darbų spartos, greitų sprendimų. Bet labiausiai – aktyvesnio skyrių bendravimo ir bendradarbiavimo.

– Po savivaldybės skėčiu – net kelios įmonės, dešimtys biudžetinių įstaigų. Kaip vertinate jų veiklą, ar planuojate kažkokius pokyčius?
– Pokyčiai yra natūralus reiškinys, mano rinkiminis šūkis ir buvo „už pokyčius“. Manau, kad jie turi vykti nuolat, nes stovintis vanduo prasmirsta.
Nemažai laiko skiriu įmonių ir įstaigų veiklos analizei, bendravimui su įstaigų vadovais. Vertinant mūsų įstaigas ir įmones, dalis jų vadovų išties pateisino lūkesčius, dalis, deja, nuvylė. Mačiau tikrai nemažai gerų pavyzdžių, kaip įstaigos ar įmonės persitvarkė, atsistojo į geras vėžes. Labiausiai mane liūdina, kai pastebiu pesimizmą, nenorą keistis pačiam ir keisti savo aplinką, menką iniciatyvumą. Vieni vadovai – hiperaktyvūs, tiesiog spinduliuoja noru veikti, tobulėti, o yra tokių, kurie tenori, kad niekas jų nekliudytų, nieko neklausinėtų ir nesidomėtų jų veikla mėnesių mėnesiais.
Turbūt nereikia nė sakyti, kad iš to išplaukiančių natūralių pasikeitimų buvo, yra ir bus.

– Mero kabinetas – vieta, į kurią gyventojai ateina tik su problemomis, ar ir su pasiūlymais? Kokius gyventojams aktualius klausimus dažniausiai tenka spręsti?
– Mero kabinete dažnai tenka nagrinėti klausimus, susijusius su socialine parama, socialinio būsto poreikiu, komunikacijų (vandentiekio, nuotekų tinklų) plėtra, apšvietimu, taip pat kelių, gatvių būkle. Dalis gyventojų, kaip minėjau, ateina pasiskųsti dėl to, kaip jie buvo aptarnauti mūsų administracijoje ar komunalinėse įmonėse.
Be abejo, dalis gyventojų klausimų yra visiškai nenusiję su savivaldybe ar mero institucija. Žmonės dažnai galvoja, kad žemėtvarkos klausimai priklauso mūsų kompetencijai, kad Nacionalinė žemės tarnyba – tai ta pati savivaldybė, kad būtent savivaldybė jiems neišduoda kokių nors leidimų. Gyventojus klaidina tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba nuomojasi patalpas administracijos pastate.
Dažnai gyventojai į savivaldybę kreipiasi kaip į policiją. Tada mes išklausome jų problemas, stengiamės bent jau patarti, kur ir kaip rasti atsakymus į klausimus.
Žinoma, gyventojai taip pat turi suprasti, kad ne visas problemas galima išnagrinėti bei išspręsti čia ir dabar.

– Kaip vertinate Švenčionių rajono savivaldybės finansinę būklę, kaip esami įsipareigojimai paveiks savivaldybės veiksmų laisvę ar planuojamus įgyvendinti projektus?
– Savivaldybės finansų būklė yra žymiai geresnė nei buvo 2015 metais pradėjus kadenciją. 2015 m. balandį kuriozų, apie kuriuos nekalbėjome garsiai, buvo daug. Kartais savivaldybės automobiliu nuvykti į sostinėje suplanuotą susitikimą su ministru būdavo iššūkis, nes degalų kortelės dėl skolų buvo blokuojamos, žinojome, kad Vilniaus galime nepasiekti arba pilsimės degalus už asmenines lėšas.
Tekdavo pasukti galvą ir dėl to, kaip išmokėti darbuotojams atlyginimus, nes savivaldybės iždas buvo kiauras kaip rėtis. Apie projektus, kurie buvo sumąstyti, su kuriais eita į rinkimus, nebuvo kalbos – atėjus dirbti į savivaldybę, ji balansavo ant ribos, jog mums bus atjungta elektra ar telefono ryšys. Komiška. Lėšų nelikdavo niekam, negalėjome eiti į priekį, tik žaidėme žaidimą pavadinimu „Kaip užkamšyti skyles“.
Per šiuos pora metų skolos ženkliai sumažintos: neliko įsiskolinimų už prekes ir paslaugas, grąžinta itin brangi paskola, kurią savivaldybė buvo paėmusi iš Finansų ministerijos, refinansuotos senos ilgalaikės paskolos. Pasinaudojome nusistovėjusiomis žemomis palūkanomis ir persiskolinome pigiau.
Reikia nepamiršti, kad Seime yra priimti įstatymai, neleidžiantys savivaldybėms įsiskolinti, įspraudžiantys mus į griežtus finansinius rėmus. Šiandien esame gavę kelias grąžintinas dotacijas ES projektams įgyvendinti, už tai įsipareigojome laikytis finansinės drausmės: grąžinti senas skolas ir nepadidinti esamų finansinių įsipareigojimų.
Kodėl šios dotacijos mums svarbios? Nes „atlaisvinsime“ skolintas ir biudžeto lėšas, turėsime pinigų naujų projektų vystymui. Čia noriu pasidžiaugti puikiu Finansų skyriaus įdirbiu. Visoje Lietuvoje tokias grąžintinas dotacijas pavyko gauti vos kelioms savivaldybėms, mūsiškiai puikiai susitvarkė su šia naujove.

– Labiausiai gyventojams pastebimi darbai – tvarkant miestus ir gerinant viešąją infrastruktūrą. Kokia pradėtų projektų eiga ir kur toliau krypsta Jūsų akys?
– Kai ateini į praskolintą savivaldybę, kalbėti apie naujus projektus yra naivu. Švenčionių savivaldybė nebuvo ta, kurioje į viešąją infrastruktūrą galėjo būti nukreipti dideli finansiniai srautai, biudžetas buvo orientuotas į „pravalgymą“, t. y. atlyginimų išmokėjimą, o ne viešosios infrastruktūros tvarkymą. Todėl ir miestai atrodė atitinkamai, gyventojai skundėsi.
Turiu nemažai minčių dėl projektų, kuriuos būtų galima finansuoti viešosios ir privačios partnerystės būdu. Sulaukiu daug kritikos strėlių iš senų politikų esą tai – neprogresyvu, lėšų švaistymas, savęs apgaudinėjimas ir nuostoliai. Tačiau Vakarų Europos miestų savivaldybės tvarkėsi būtent tokiu būdu, naudojosi visomis galimybėmis. Mums naudinga viešoji ir privati partnerystė, nes toks projektų įgyvendinimo būdas nereikalauja didinti savivaldybės įsiskolinimų.
Vienas iš projektų, kuriam buvo pritarta taryboje, yra miestų apšvietimo atnaujinimas viešosios ir privačios partnerystės būdu. Girdžiu, kad tai – pasenęs būdas, bet mano nuomone, pasenęs būdas – palikti veikiančius keliasdešimt šviestuvų, taupyti juos anksti išjungiant.

– Kaimų tuštėjimas – visos Lietuvos iššūkis. Juose mažėjant gyventojų, komplikuota tampa ir investicijų politika. Ką Švenčionių rajono savivaldybė per šiuos metus nuveikė kaimiškųjų vietovių gyventojų labui, kokias galimybes artimiausiu metu jiems galėsite pasiūlyti?
– Kaimiškosioms vietovėms per šiuos du metus neskyrėme tiek dėmesio, kiek norėjosi. Turėjome nemažai įsisenėjusių problemų miestuose, buvo būtina jas išspręsti. Todėl kalbant apie kaimus, per ateinančius dvejus metus ketiname stipriai susiimti.
Artimiausiu metu nemažai investuosime į kaimų vandentvarką. Ir čia vėl girdžiu kritiką, šįkart iš centrinės valdžios: neinvestuokite ten, ten nėra gyventojų. Tačiau tuomet keliu klausimą, kodėl 200 gyventojų bendruomenė XXI a. turi būti palikta be galimybės naudotis vandentiekiu ir nuotekomis? Savivaldybė mato šią problemą, tačiau jaučia spaudimą užsimerkti prieš šias bėdas.
Be abejo, daug pokyčių kaimiškosiose vietovėse atneš specialiai joms skirta europinė priemonė: tvarkysis ar plėsis bendruomenių centrai, bus gražinamos viešosios teritorijos. 2018 m. savivaldybės biudžeto eilutės taip pat bus labiau orientuotos į kaimiškas vietoves.
Tiesą sakant, tikėjausi, kad kaimiškąsias vietoves greičiau pasieks vietos bendruomenėms skirta europinė parama, administruojama Švenčionių rajono vietos veiklos grupės „Švenčionių partnerystė“. Tačiau valstybinė politika, praūžę rinkimai ir biurokratija paliko savo ženklą, lėšos kaimiškųjų vietovių nepasiekė 2016 m., teko sulaukti 2017-ųjų.

– Seimas ką tik baigė klausimų, susijusių su vidaus sandoriais, svarstymą, atmetė Prezidentės veto dėl išimčių savivaldybėms. Kokia Jūsų pozicija: tai korupcinė landa ar, atvirkščiai, būtinybė?
– Aš palaikau Prezidentę ir manau, kad valstybė turi eiti skaidrumo, išsigryninimo keliu. Prezidentė deklaruoja vertybes, kurias mes, savivaldos politikai, taip pat turime perimti. Tie faktai, kurie buvo atskleisti prieš nagrinėjant vidaus sandorių klausimą parodė, kad Lietuvai reikia, jog vidaus sandoriai būtų uždrausti, kad konkurencija būtų didesnė, kad valstybės ir savivaldybių įmonės dirbtų efektyviai.
Kalbant apie Švenčionių rajono savivaldybę reikia pripažinti, kad jei Seimas nebūtų atmetęs Prezidentės veto, mūsų įmonės būtų turėjusios labai sparčiai persitvarkyti tam, kad laukinėje rinkoje būtų pakankamai konkurencingos. Buvo iškilusi grėsmė, kad jos netektų savivaldybės užsakymų, atitinkamai – ir apyvartinių lėšų, apskritai iškiltų klausimas dėl jų egzistavimo. Abiejose mūsų komunalinėse įmonėse dirba arti pusantro šimto žmonių, todėl tai būtų tapę socialine problema. Taigi, svarių argumentų turi abi pusės.

– Visi mūsų aptarti darbai – kasdienė duona, bet juk norisi ir žaidimų. Kokių pramogų, linksmybių, gražių renginių sulauksime šiemet?
– Pernai atšventėme gražias sukaktis: 530-ąjį Švenčionių gimtadienį, paminėjome, jog Švenčionėliams sukako 155-eri. Manau, kad šios šventės gyventojams suteikė daug džiaugsmo.
Šiemet mūsų laukia ne mažiau intensyvi vasara. Birželiui persiritus į antrąją pusę, prie Bėlio ežero dvi dienas  vyks dainų ir šokių ansamblių šventė „Tau, Lietuva“, sulauksime daugiau nei 700 svečių. Jubiliejinį gimtadienį minės Kaltanėnai, jie atsakingai ruošiasi savo šventei.
Liepos pabaigoje tarptautiškumu pradžiugins tradicinis liaudiškos muzikos ir šokių festivalis „Ežerų sietuva“, kuris pirmą kartą persikels į Pabradę, į aikštę šalia miesto tvenkinio su puikia panorama. Kalbėdamas apie šią „migraciją“ noriu pabrėžti, kad mūsų rajonas turi tris miestus, todėl būtų neatleistina prisirišti prie vieno iš jų ir nuspręsti, kad jei kažkas visuomet vyko viename mieste, kitaip būti negali. Juk mūsų rajonas tuo ir žavus, kad turime tris miestus. Nemąstykime provincialiai ir nebūkime primityvūs.
Be abejo, šiemet nustebins mūsų mažoji kultūros sostinė – Labanoras, kuris visus metus kviečia į kultūrinius renginius. Svarbiausias jų – tradicinė Labanorinė – šiemet žada būti išskirtinė.
Aš labai norėčiau pasigirti ne tik kultūros, bet ir sporto renginiais. Tačiau čia turiu mesti akmenuką senajai valdžiai: tokius renginius mes norime daryti, tačiau neturime kur. Nėra pastatyta elementarius reikalavimus atitinkančių sporto objektų, kuriuose būtų galima organizuoti renginius su pilnomis tribūnomis. Bet kadencija – pakankamai ilga, dar dveji metai, užtektinai laiko, kad atsirastų ir sporto objektai.

– Mere, kas Jus, kaip rajono vadovą, labiausiai džiugino praėjusiais metais?
Dirbant tokį atsakingą darbą didžiausias džiaugsmas ir laimėjimas – gyventojų išsakytos padėkos. Labai gera, kai žmonės džiaugiasi (kartais net išspausdami ašarą) dėl pagaliau gauto socialinio būsto, galimybės prisijungti prie vandentiekio ar nuotekų, geresnio kelio. Tokios padėkos ir buvo didžiausias praėjusių metų džiaugsmas bei pagrindinis motyvas stengtis.

– Dėkojame už pokalbį ir linkime sėkmės.

Kalbėjosi Simona Kazlienė
Švenčionių rajono savivaldybės informacija