Aurimas Navys apie pasienio regionus – lietuvius reikia šviesti, o tautines mažumas įtraukti į bendruomenes
Jurgita ULKIENĖ
Pandemija parodė, kaip greitai internete gali pasklisti melaginga informacija. Atlikti tyrimai rodo, jog 51 proc. europiečių mano patyrę dezinformacijos poveikį ir net 83 proc. ES piliečių galvoja, kad dezinformacija kelia grėsmę demokratijai. Visgi, dažnas mūsų iki šiol besąlygiškai patiki bet kokia informacija, rasta, pavyzdžiui, socialiniame tinkle. Su vienu Visuomenės informacinio saugumo agentūros įkūrėjų karybos apžvalgininku, gynybos bei saugumo ekspertu ir psichologu Aurimu Naviu kalbėjomės apie lietuvių ir ypač pasienio regionų gyventojų bei ten gyvenančių tautinių mažumų atsparumą dezinformacijai, jų pilietiškumo stiprinimą ir valstybės veiksmus, mažinant melagingos informacijos poveikį.
Ar Lietuvos žmonės atsparūs propagandai ir dezinformacijai?
Deja, bet ne. Visi mes mėgstame lygintis su geriausiais. Tą ir reikėtų daryti. Paimkime tokią valstybę kaip Rusija ir tokią kaip Jungtinės Amerikos Valstijos. Ten konspiracijos teorijos ir propaganda labai veikia. Ir tai atsiremia į kelis dalykus. Pirmiausia, švietimo sistema. Jei žmonės nėra mokomi, jie paprastai nežino, ką daryti. Reikia piliečius mokyti, kad jie įprastų kritiškai vertinti informaciją.
Antras dalykas – vertybių sistema. Kai tu turi labai aiškią, sudėliotą vertybių sistemą, iš esmės supranti, kaip veikia valstybė, esi savo šalies patriotas, tavęs propaganda ir visokia kitokia informacija neveikia.
Bėda ta, kad daugelis mūsų vadinamųjų ekspertų kovoja su propaganda pasitelkdami propagandą, bando užversti žinutėmis priešiškas žinutes. Tai yra absurdas ir tai neveikia.
Kuo mes tada skiriamės nuo kitos pusės? Niekuo. Einame tokiu pat primityviu keliu.
Ką tada reikėtų daryti, ko imtis, kaip pakreipti žmones, kad jie suprastų, jog va ši informacija yra propaganda, o ši – patikima ir tiksli?
Švietimas, švietimas ir dar kartą švietimas… Labai aiški vertybių sistema, kritinis mąstymas. Teigiamų pavyzdžių skleidimas per autoritetus.
Tarkime, tie, kurie turėtų būti mūsų pavyzdys – politikai, mokytojai. Apie mokytojus aš tikrai nieko blogo negaliu pasakyti, bet jeigu kas 2–3 metus keičiama mokymo programa, kaip jie gali efektyviai ir produktyviai dirbti?
Net ir matematikos pamokoje galima diegti patriotines vertybes, jeigu atitinkamai bus sudėlioti matematiniai uždaviniai. Pajuokausiu, bet galima sugalvoti tokią užduoties sąlygą – kiek reikia šaudmenų vienam tankui. Taip daro Rusija. Galima formuluoti uždavinį taip – kiek vaivorykštės vėliavoje yra spalvų. O galima sudėlioti taip, kad tas pats uždavinys būtų nukreiptas tiesiai į tą vertybių sistemą, kurios iš esmės reikia mūsų valstybei.
Šiuolaikiniams žmonėms tenka daug girdėti apie informacinį triukšmą ir informacines šiukšles. Kas tai yra?
Tai yra 95 proc. informacijos, kuri pasiekia mus šiuo metu. Žmonės nepasitenkina vienu informacijos kanalu arba, kitaip tariant, jiems atrodo, kad reikia nuolat būti informacijos sraute.
Reikėtų išsirinkti kelis patikimus kanalus skirtingomis kalbomis, kad būtų galima pasitikrinti ir gauti informaciją dozuotai. Bet žmonėms to dažniausiai neužtenka.
Socialiniai tinklai yra bėda. Nuolatinis buvimas socialiniame tinkle, skrolinimas sukuria mechanizmą, kuris iš principo yra tas pats dopamino (natūralus organizme gaminamas cheminis junginys, išsiskiriantis didesniais kiekiais smegenyse tuomet, kai jaučiami malonūs pojūčiai – aut. past.) lankas. Jie be to nebegali gyventi. Tą patį jaučia lošėjai, medžiotojai.
Sėdėjimas socialiniame tinkle yra laukimas, kad kažką sumedžiosiu. Didžiausia bėda, kad žmogus neįjungia antro mąstymo būdo, veikia tik pirmasis – aš pritariu ar nepritariu, man priimtina ar nepriimtina, aš sutinku ar nesutinku – ir daugiau nebemąstoma.
Tikriausiai, tam ir skirti socialiniuose tinkluose naudojami patiktukai, kuriuos paspaudžiant arba ne, parodoma, patinka mums skelbiama informacija ar ne?
Taip. Pati platforma yra sukurta būtent tokiu principu. Feisbuke juk iš pradžių ir buvo tik dvi emocijos – patinka ar nepatinka. Kiek laiko praėjo, kol buvo įtraukti kiti jaustukai? Buvo manoma, jog tokių emocijų nereikia, nes žmonėms reikia kuo paprasčiau. Kitaip sakant, neduok Dieve, įjungsim mąstymą.
Mus pasiekia daugybė šiukšlių ir jos visos veikia. Todėl informacija nėra vien informacija, ji sukuria chemines organizmo reakcijas. Žmonės galvoja, kad informacija tai nesvarbu – per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo. Nieko panašaus. Ji yra dirgiklis, ir mūsų organizmas į tai reaguoja.
Lietuvos pasienio regionuose – Ignalinos, Švenčionių rajonuose, Visagine – gyvena daug tautinių mažumų atstovų. Juos, net ir uždraudus Lietuvoje propagandinius televizijos kanalus, pasiekia įvairi dezinformacija, kartais netgi tiesiai per sieną. Kaip stiprinti šių Lietuvos piliečių atsparumą dezinformacijai, propagandai?
Yra labai aiškus ir kartu man nesuprantamas dalykas – nežinia, kodėl viskas yra taip tempiama. Uždrausti reikėjo dar tada, kai buvo vykdoma Krymo okupacija. Tai kaip ugnis – jeigu dega, imi gesintuvą ir užgesini. Jei kažkas sudegė, tai kažką reikia toje vietoje pastatyti. Arba, jeigu įkišai ranką į ugnį, ją reikia ištraukti. Nuolat laikyti įjungtą gesintuvą yra neprotinga. Kažką turi žmogui duoti.
Argumentas – ką mes jiems duosime, jie vis tiek susiras ir žiūrės tai, kas patinka, netinka. Pateikite taip, kad būtų įdomu. Šiuo metu nėra TV programos, nesvarbu, ar ji komercinė, ar valstybinė, kuri įtrauktų tuos žmones. Ko jiems reikia? Jaustis išgirstiems, svarbiems ir būti bendruomenės dalimi. Jie nei išgirsti, nei svarbūs. Jie yra net ne mūsų valstybės, o savo bendruomenės dalis.
Beje, visai neseniai buvau Visagine. Manęs paklausė: „Ar tiesa, kad jeigu Rusija pradės veržtis, tai lietuvių kariuomenė mus visus surinks ir sušaudys?“ Žmonės mato tokią informaciją ir kadangi tai uždara bendruomenė, vieni kitiems ją perduoda. Jie nėra įtraukti, jie nesijaučia saugūs ir valstybės mastu svarbūs, tad ir tiki tomis nesąmonėmis.
Ir jei šioje situacijoje aš jiems atsakysiu „ne“, jie tikrai galvos, kad „taip“. Bet ir atsakyti „taip“ aš negaliu, nes tai yra nesąmonė. Tada bandau eiti aplinkui, išsiaiškinti, iš kur jie tą žinią ištraukė.
Mūsuose dažnai su regionais dirbantys žmonės – ekspertai, politikai – arba neturi laiko, arba nuvažiuoja aplankyti ir galvoja, kad klausimas tuo jau išspręstas. Arba daro dar blogiau – atvažiuoja pas bobutę su silke. Bobutei reikia ne silkės, o žmogiškojo ryšio, dėmesio. Bet kai tu atveži silkę, tai, žinoma, tau sako – ačiū, bet ne to reikėjo.
Suprantama, reikia didinti tautinių mažumų įsitraukimą, mažinti jų atskirti nuo kitų Lietuvos bendruomenių. Kaip dar galima jų atstovus sąmoninti, didinti jų pilietinę brandą, kad jie taptų tikrais Lietuvos, o ne kažkokios menamos šalies piliečiais?
Tai yra ilgas procesas. Greiti veiksmai jau atlikti – tautinių mažumų atstovai atjungti nuo propagandos. Antra – įtraukti ir duoti jiems kažką, t. y. sukurti jiems priimtinų programų. Ir trečias, ilgalaikis, metodas. Grįžtame prie to paties, apie ką jau kalbėjome – švietimas, mokykla, vertybės.
Beje, iš tiesų daug rusakalbių, lenkakalbių vaikų labai gerai kalba ar rašo lietuviškai, kartais jie moka lietuvių kalbą geriau negu patys lietuviai. Tai yra mūsų regionų mokyklų nuopelnas.
Bet vėlgi reikia suprasti, kad čia svarbi vertybių sistema. Svarbu gerai mokėti lietuvių kalbą, gerai rašyti arba kalbėti. Bet ar aš tai darau iš širdies, ar dėl to, kad už manęs kažkas stovi ir kirs per galvą, jei aš suklysiu?
Tai tikrai nėra kažkoks stebuklas, tai visi žino. Bet egzistuoja toks požiūris – o kam?
Kodėl toks abejingas požiūris gajus ir kada jis pasikeis? Ar tai tik politikoje jau gerokai užsisėdėjusių politikų mąstysena?
Apie tai nėra mąstoma, nes sveriama – aš galvoju apie Seimo rinkimus, kiek man reikia rinkėjų balsų? Čia man jų vis tiek neduos, vadinasi, neverta.
Kažkada buvau įtrauktas į savivaldybių rinkimus. Pastebėkite – į lenkakalbių, lenkų mažumų apylinkes skiriami tie kandidatai, kurie vis tiek nepraeis. Jeigu toks požiūris, aišku, kad neišrinks.
Nes nėra elementaraus žmogiško bendravimo. Iš kitos pusės, visi tie, kurie dėlioja rinkimines schemas, sako, kad ten – nesvarbu. Kiek yra rinkėjų Visagine? Vieni išvažiuos, Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai išmirs – ramu. Ne ramu!
Ir toks požiūris į žmogų gyvas ne tik tuose regionuose, bet ir visoje Lietuvoje. Kodėl visi bėga? Būtent dėl to.
Vadinasi, Lietuvai reikia sustyguoti ne tik išorės politiką ar užsienio valstybėms taikomą strateginę komunikaciją. Panašu, kad mūsų šalyje trūksta ir vidinės valstybinės komunikacijos?
Dėl to man ir kelia šypseną, kai sakoma, kad kuriama kurios nors ministerijos kurio nors departamento strateginė komunikacija. Strateginė komunikacija yra valstybės, t. y. ji turi būti viena.
Jeigu ji yra viena ir vientisa, gali būti viduje nukreipta tam, kad suburtų regionus į vieną bendresnį vienetą. Ar tai yra kažkoks ypač sudėtingas uždavinys? Ne. Bet yra bijoma, kad tokia strateginė komunikacija bus panaudota prieš konkrečią politinę partiją, konkretų politiką. Norint, kad to nebūtų, tiesiog reikia sudėlioti atsvaros mechanizmus.
Labai svarbu, kokia strateginė komunikacija yra išorėje, kita vertus, labai svarbu, kokia ji viduje – ji rodo, kaip mes kovojame su propaganda.
Kaip sakiau prieš tai – žinutės prieš žinutes. Mes nuolat į kažką reaguojame. Reikia nereaguoti. Reikia produktyviai mąstyti, numatyti, suplanuoti ir padaryti.
Jeigu žinome, kad Vasario 16-ąją sulauksime daug išpuolių iš Rusijos pusės, mes tai galime suplanuoti. Ar kiekvieną kartą žiema turi mus užklupti netikėtai, kaip kelininkus?
Tad ko trūksta mūsų valstybei? Ar tikite, kad iš politikos ringo pasitraukus vyresniosios kartos politikams pasikeis jaunųjų mąstymas?
Kol nepakeisim savo mokyklų, deja, mes būsime blaškomi.
Vadinasi, strateginė mūsų šalies sritis, kurią reikia kuo skubiausiai ir iš pagrindų tvarkyti, yra švietimas?
Taip, bet tai yra žinoma nuo 1990 metų. Kodėl niekas nesikeičia? Atsakymas – ketveri metai.
Čia labai svarbi yra žiniasklaidos vieta. Nesakau, kad ji atstos mokyklą, bet ji gali padaryti labai didelę įtaką ugdydama visuomenę, jau suaugusius žmones. Dėl ko diktatūros taip bijo laisvos žiniasklaidos? Tai yra labai svarbu.
Mes kalbėjome, kad sunku keisti visuomenę, nes yra nuomonės ir visi kiti dalykai. Bet po truputį, jei pasistengsi, padarysi. Ar viena redakcija gali ką nors pakeisti? Ne. Bet jei bus dar viena, prie jų prisijungs dar daugiau – pasikeitimai prasidės. Nieko nepakeis nei viena mokykla, nei viena redakcija, bet kuo mūsų bus daugiau, jei tai darysime valstybės mastu ir ne priešokiais, sugebėsime.
Dėkoju už pokalbį.